Shorena Shori

Norit būti jauni- kartokit jaunystės klaidas.

Šokau su senjorais tik darželyje šoktus šokius: pasėjau aguoną, Jurgelį meistrelį ir dar visokius. Tik senoji karta gali tiek išmokyti, o jaunieji kažkodėl tetrokšta nutraukti visus ryšius, sutrypti, sunaikinti ir nepripažinti. Kodėl? Ką aš perduosiu savo kartai nieko neišmanydama apie pasaulį ir jo grožį.

Gal nėra nieko blogiau nei abejonės ir nežinojimas, kaip pasielgti.

Jaunystėje merginą apibrėžia jos figūra ir veido bruožai. Vėliau- jos statusas visuomenėje. Išvaizda būna tik vaizdus priedėlis. Aišku, jei būna.

 Nuo mokyklos laikų liko ne koks prisiminimas apie lietuvių literatūrą. Vien sunkiai suvokiamas Donelaitis su būrais ir Biliūno liūdnas pasaulis nesiderino prie mus auginančios aplinkos ir jos keliamų reikakalavimų. Prisiverčiau paimti bet kokią knygą be išankstinės nuomonėsir likau nustebinta.

  Pirmoji į manas rankas pakliuvo J.Survilaitės “Vila “Eveldeisas” “. Ypač sužavėjo pasakojimo tonas- skaidrus, vientisas, jausmingas. Tai brandžios moters intonacija, kuri išverkė savo vargus, kuri išgyveno kritimo epochas, kultūrų sandūrą, kuri nepalūžo ir prisitaikė. Ramus, glostantis moters balsas, kuri ieško ir mąsto apie gyvenimo prasmę, kuri subrendusi sovietinio rėžimo laikotarpiu, kurios prisiminimai atkeliauja iš Sibiro šalčio tolybių, kuri mąsto apie mirtį, kuri atiduoda save kitiems netausodama, kuri surado meilę ir laimę. Svetimoje šalyje sugebėjo atrasti save išlaikydama sąsąjas su Lietuva. Sukuria jaukią atmosferą Šveicarijos debesis lygindama su Lietuvos, ieškodama abipusių gamtinių ir kultūrinių saitų. Pirmiausia kitatautis turi priimti svetimą šalį į savo širdį, o vėliau ši pasikvies svečią į savo glėbį.

  Patiko tokie teisingi pasisakymai: Nė vienoje išsivysčiusioje šalyje darbininkiška profesija nėra taip žeminama.

Žmogų per gyvenimą į priekį stumia egzistencinis nerimas. Prasmės ieškojimas visada susijęs su įtampa, jokiu būdu ne su pusiausvyra.

Vienas visuotinių beprasmybės pojūčio šaltinių yra žmogaus susvetimėjimas su savo aplinka, atitrūkimas nuo gamtos, nuo savo šaknų, savo krašto, šeimos tradicijų. Tada žmogus pasijunta blaškomas į visas puses neturintis į ką atsiremti.

 Dar visai neseniai per radiją sakė, kad mokykloje trūksta pilietinio ugdymo, supratimo kas tai yra. Manau, ši knyga būtų vienas iš gerų pavyzdžių jaunam žmogui. Tai ne tik žmogaus suvokimas istorijos kontekste, bet žmogaus būties analizavimas kitoje kultūroje ir jo elgesio modeliai. Tuo labiau kad tiek jaunimo išvyksta net nežinodami kokie lūžiai jo laukia.

     Kita knyga, kurią norėjosi mesti į šalį, ”Moterys ir meilužiai” E.Katan. Vulgarus kalbėjimas niekaip nesiderino prie J.Survilaitės subtilumo. Priminė bendrabučio laikus, kai jaunuoliai atitrūkę nuo tėvų bandė žaisti suaugusiuosius. Atrodo, kad niekuo daugiau nesirūpinama tik gyvuliškų instiktų patenkinimu ir pinigais. O kitos gyvenimo sudedamosios dalys- vaikai, šeima, menas, darbas, poilsis, hobis…- nereikalinga ir neįdomu. Net nebūtina. Žiauru ir beprasmiška gyventi būtų tokioje realybėje, nes visi užkoduoti neištikimybei ir vidiniam šaltumui. “Platformos” autoriaus panašios mintys buvo, bet tik mylintys žmonės gali sukurti naujas erdves. O čia tik kratinys- žmogus nežinantis kas jis yra ir ko siekia. 

Nuostabu matyti tiek daug žmonių su gėlėmis rankose ir skubančius į kažkuriuos namus. Tiek žingsniuojančių galima pamatyti tik per rugsėjo pirmąją. Nuostabu apkabinti savo mamą. Tai diena suartinanti paklydusias širdis.

  Žmonės iš esmės iki galo nemoka net savo gimtosios kalbos, ką jau kalbėti apie kitą kalbą.

  Jei ne pavasaris apsipylęs žiedais, kažin ar širdis atsimintų plakti. Taip viduje viskas sušyla…

  Tik gaila, kad laikas negailestingai naikina įstabius žmones ir jausmus.  Gal taip ir turi viskas suktis.

  Šiandien taip sunku ir negera buvo kvėpuoti. Pavasarinis lietus truputį paplovė gatves ir visas dulkes prausė. Negi ir mumyse tokie dulkių sluoksniai?

  Taip norisi prisiglausti prie mylimojo peties ir patylėti. Ką mes darome su savo gyvenimais? Koks bus mūsų sprendimas ir pasirinkimas? Esu plėšoma minčių į keturias puses.

  Džiaugiuosi, kad pavyko prisijungti prie ekskursijos į prezidentūrą. Truputį paklaidžiojau senamiesčio gatvelėmis- man iki šiol mįslingai išsišakojusios ir ne į tą pusę išvedančios- prisidėjau prie smalsuolių. Patikra kaip aerouoste. Ne, mes negadinti laiko atėjom, o godžių akių paganyti. Pasitiko optimistiškas gidas, gerai nusiteikęs. Pirmiausiai prezidentės dovanos ir apdovanojimai. Toliau V.Adamkui ir A.Brazauskui skirtos dovanos. Įspūdinga tai, kad kiekvienos šalies dovanoje atsispindi būdingas tik tai šaliai bruožas ir lengvai nuspėjama kas kieno.

  Toliau lipom į antrą aukštą. Pradėjom kelionę per spalvų sales. To nesitikėjau ir nebuvau girdėjusi. Kiekviena salė- pasitarimų, priėmimo, apdovanijimo ir kitos turi visai skirtingas spalvas, priderintomis užuolaidomis, baldais, apmušalais, lyg keliautum į kitą pastatą. Visai kita nuotaika akinamai baltoje salėje, visai kita žaliomis kėdėmis, žaliais apvadais subanguotomis užuolaidomis besiilsinčių šalia baltų orchidėjų. Mėlynas kambarys, pasak gido, tai lyg atminimas Napoleonui Bonopartui. Jis įvedė šią spalvą, kuri niekada nebuvo populiari prestižinio tipo aplinkai.

  Kažkaip tikėjausi daugiau informacijos, šitų sienų susiejimo su čia dirbančiais ir mąstančiais žmonėmis. Bet viską vainikavo ir atpirko mano lūkesčius Š.Saukos paveikslas (kadangi tiek laiko praleidau ne Lt, nieko neuvau apie tai girdėjusi). Iš pradžių pašiurpau ir nesupratau, ką čia veikia šitas paveikslas. Bet pritariu prezidentės drąsiam ir šauniam pasirinkimui.

     Priėjau arčiau ir mano nuostabai paveikslas prakalbo. Žmonių minia ties Rūpintojėlio kojomis pažvelgė man pažįstamų žmonių akimis ir veidais: Darius ir Girėnas, Daukantas, V.Kudirka… Visa praeitis susitelkusi ties mūsų liūdesio Dievu. Bet kodėl mūsų Dievas liūdnas ir kruvinas? Kokia istorinė našta slegia mūsų pečius? Kuo žmogus tiki ir kokiais moraliniais principais vadovaujasi? Tokiame nedideliame plotelyje surašyta visa mūsų istorija. Genialu.

     Tik iš arti galima pamatyti, kad centre stovintys rūmai sunarstyti iš vėlių ar dvasių. Mes nesame atskiri individai, o kartu kuriame ir statome bendrus namus. Be kažkieno neištiestos rankos neišlaikys sija, be peties- įgrius lubos. Ko ir pati pasigendu lietuvio charakteryje- tai vienybės jausmo ir atsakomybės vienas už kitą. Nesvarbu, kad tu manęs nepažįsti, bet aš gal pažįstu, tavo draugą.

 Kažkuriam lankytojui užkliuvo, kad mergaitė ne su tautiniais drabužiais. Gidas gražiai paaiškino. Tapytojas su gilesne potekste, gal ne visiems suprantama, nutapė vieną iš mūsų kilimo teorijų. Mergaitė stovi atvertais delnais, pasiruošusi arba priimti arba duoti. Pasirinkimo laisvė. Prie jos kojų stovi nauja karta ir žiūri į dabartį- kaip jai gyventi. Gražiai susikomponuoja nekaltas mergaitės simbolis su kitoje pusėje sėdinčiu pavargusiu Rūpintojėliu. Lyg veidrodžio efektas gaunasi, tik skiriasi laiko juostos, amžius, žmonės, siekiai, spalvos ir nuotaikos. Viena pusė tik žengia gyvenimo taku, kita jau nugyveno.

   Kontrastingas, gilus ir daugiaprasmis. Mažytė šio paveikslo nuotrauka turėtų būti mūsų piniginėse šalia mylimųjų nuotraukų. Mes su jais kartu statome rūmus.

   Manau, kad puikiai įsikomponuoja šis paveikslas į Prezidentės siekius Lietuvos atžvilgiu. Nuoširdžiai džiugu, kad skatinamas mąstymas ir domėjimasis šiuolaikine daile. Tai puikius pavyzdys mums visiems.

  Knygos “Platforma” amosfera ne taip jau toli nuo realybės. Kadangi darbas klientų aptarnavimo srityje kiekvieną mielą dieną pateikia staigmenų, neišvengiamai aptarinėjama ir žmogaus seksualumo tema. Atrodo, tai lengviausia ir juokingiausia tema. Greitai pakeliama nuotaika, pradeda blizgėti akys. Pavyzdžiui, ateina klientas. Visas toks solidus ir skaniai kvepiantis. Sako: nori anekdotą; noriu.

 -Ar žinai kuo moteris skiriasi nuo velnio?

-?

- Pas moterį ne toje vietoje auga barzda!

  Išrikiuoja prie dangaus vartų Petras šimtą moterų ir klausia:

- Kuri nors kartą buvote neištikima, ženkite žingsnį į priekį.

Nedrąsiai, bet žengia visos. Išskyrus vieną.

- Taigi, mielosios, visos į skaistyklą ir kurčiąją kartu paimkit…

-Kuo moters koja panaši į eifelio bokštą? …kuo aukščiau kyli, tuo labiau kvapą gniaužia…:)

  Vienas klientas tapo mano psichologu. Visai netyčia. Kaip visada mane kankina klausimai būti ar nebūti. Bet jis man davė labai paprastą, žemišką atsakymą. Buvimas dviese išsprendžia dvigubai daugiau problemų.

     “Mes visada turime nesunkiai pasiekiamą pasitenkinimo šaltinį- lytinius organus. Dievas, tarytum bausdamas už pirmapradę nuodėmę, sukūrė mus neilgaamžius, niekingus, piktus, laimė, jis numatė bent šiokią tokią kompensaciją. Jeigu mes kartkartėmis nepatirtume šiek tiek džiaugsmo iš sekso, ko apskritai būtų vertas mūsų gyvenimas?”

  Tokiais pagrindinio herojaus Mišelio pamąstymais norėčiau pristatyti knygą. Pagrindinė knygos tema lyg ir aiški- seksas ir jo sukelti pojūčiai. Mišelis- prancūzas, pagyvenęs, dirbantis kultūros ministerijoje, intelektualus, daug skaitantis ir keliaujantis. Atrodo, viskas idealu. Gyvena Paryžiuje, kuris visiems asocijuojasi su meilės simboliu, eifelio bokštu, su romantika… Bet Mišelis įsileidžia mus į vidų visai neslėpdamas ir sudaužydamas susižavėjimo iliuzijas. Jis yra vienišas, nesistengiantis suprasti ir išlaikyti žmogišųjų vertybių, įsipareigojimų. Emociškai tuščias ir nejautrus. Atrodo, kad vienintelis saitas jungiantis su realybe- tai seksas, sekso sukelti pojūčiai.

  Pasak autoriaus, mes pernelyg pasinėrę į tuštumą savo didybės, kad vyksta vidinė degradacija, vertybės išsikraipė, neliko šeimos supratimo. Kad ir koks žmogus bebūtų, jis nesąmoningai ieško meilės. Meilė ateina neklausdama, nejausdama laiko, nesirinkdama. Tačiau autorius lieka negailestingas, lyg sakydamas: visa savo žema esatimi žeminate meilę ir nesate jos verti. Aš leisiu ją patirti, bet ne turėti, kad žinotumėte, ko netekote.

  Lytinis aktas nebėra tik dviejų žmonių jaudinantis susitikimas. Tai viešas, net daugumos stebimas, daugumas ir sujungiantis minutei, aptarinėjamas ir parduodamas reikalas. Gal žmogus jau peržengė savo galimbes, peržengė pats save?

   Susiradau darbą. Įsiliejau į bendrą tėmę su visais: lekiu, bėgu, dar kitų darbus velku. Atrodo, kad viskas ok. Bet ko tylos ir ramybės minutę jaučiuosi lyg ant bedugnės krašto, lyg bijodama būti palikta dykumoje. Gal pirmą kartą supratau, ką reiškia būti svetimai tarp savų. Kokį tikslą turėdami bėga visi tie žmonės? Ar iš viso žmonės susimąsto, kad turi tikslą?

  Pajutau tuštumą. Bijau, kad kiti nepamatytų jos gyvenant manyje. Tu darai, nes reikia daryti, eini, nes reikia. O ką norisi daryti su džiaugsmu- uždraustas ir nepasiekiamas vaisius. Negali savęs realizuoti. Po dešimt metų nejaugi ir aš nustosiu siekti. Sėdėsiu troleibuse kaip prie stiklo pritrėkšta musė nieko nematydama per langus. Man patinka studentai, kurie pilni tikėjimo, jėgų, kad viską pakeis gavę diplomus. Ir man taip buvo. O kai laikiau rankose, kiti klausė: o ką dabar darysi??? Čia buvo toks prasmingas nukreipimas, kurio ieškojau iš artimųjų.

  Ko žmogus turi siekti, kad prasmingai nugyventų? Kaip jis turi atrasti save?

   Liūdina mūsų susisukę žmonės, stenėdami dejuoja ir leidžiasi dar labiau stumdomi. Kada žmogus nustos norėti?

  Gerai, kad pavasaris.